Vasaros žiedais kvepėjo Tavo lūpos,

Bundanti aušra mus žiedlapiuose supo.

Neišeik, aš lauksiu visada,

Juk tikrai žinai – Tu man viena.

Saulės akyse blizgėjo Tavo žvilgsnis –

Tu nepaprasta, tokia man visad liksi.

Neišeik, su vėju nesugrįši…

Aš tikrai žinau – Tu nepaliksi.