Prieš daug metų vieną dieną, lygiai tokią kaip ir ši, Atvedei mane į žemę, skausmą kęsdama nakty.
Man padovanojai saulę, skęsdama nakty.
Man padovanojai saulę, žiedus, orą ir paukščius,
Švelniai niūniavai lopšinę, išbučiavus skruostelius.
Man atidavei jaunystę, paaukojai svajones,
Aš, kaip ir kiekvienas vaikas, nemokėjau to suprast.
Nesuspėjau padėkoti, nes skubėjau taip gyvent,
Kartais ir šiurkštesnį žodį teko dėl manęs iškęst.
Šiandien, kaip ir tąją dieną, aš prie lūpų vėl glaudžiu,
Tik ne pieną, o šampaną, ačiū Tau, kad gyvenu