Šiandien turbūt neįsivazduotume Vėlinių šventės be žvakių rusenimo, tačiau iki XIX amžiaus pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau kartais kapinėse kūrendavo bendrą laužą, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Tai, kas degdavo, virsdavo šiluma ir šviesa, tarsi primindavo protėvių apeigas – seno naikinimą ir naujo gimimą. Ugnis nuo neatmenamų laikų lydėjo žmogų, ji – svarbiausias daugelio švenčių, ritualų momentas. Nuo seno manyta, kad ji nušviečia kelią amžinoje tamsoje klaidžiojančioms vėlėms, parodo jį į dangų, taip pat simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžinąjį ryšį.

Šiandien mirtį suvokiame kaip netektį, o mūsų protėviai dažniau ją suprato kaip naują gyvenimo etapą.

Straipsniai „Pagonybės ir Krikščionybės sankirta“