Kai aušra kelia rytmečio giesmei paukštelį,

Mamos rankos jau pina saulėtas kasas.

Spinduliais tarsi saulė ji nušviečia kelią

Ir užaugusių širdis vis glosto ranka.

Tarsi žemė motulės glėbys mūs sūpuoja.

Baltus plaukus jos primena sodo žiedai.

Tik netekę ant žemės mes krentam geruoju,

Krentam žemei į glėbį, nes mes jos vaikai.