-Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą!
Mikė Pūkuotukas linktelėjo.
– Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti.
– O tu kur?
– Manęs nėra.
– Taip nebūna, – pasakė Mikė Pūkuotukas.
– Aš irgi taip manau, – pasakė Paršelis. – Bet štai staiga – manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi?
– Eisiu pas tave.
– Kur?
– Kaip – kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: „Kodėl tu neatėjai, Paršeli?“ O tu sakysi…
– Tai kvaila! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?
– Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane…

Paršelis prisiglaudė prie Pūkuotuko.
– Pūkuotuk… – sušnabždėjo.
– Ką, Paršeli?
– Nieko… – atsakė Paršelis imdamas Pukuotuko leteną. – Aš tik noriu žinoti, kad Tu visada šalia…