Prieš akis iškyla tos nerūpestingos vasaros dienos, kai pabudus ryte už praverto lango galėdavi išgirsti šurmulį. Kartais jis erzindavo, bet prisipažinsiu, kad dabar velnioniškai jo trūksta… Tikriausiai tik pasibaigus tokiems gražiems dalykams supranti, kaip iš tiesų juos reikėjo branginti.
Dabar naktimis kai už lango draskosi vėjai, girdžiu, kaip vieniša vaikiška sūpynė daužosi lauke į metalinį kuolą. Kartais tai primena laikrodį. Ne, ne tą, kuris kabo kambaryje ant sienos ir skaičiuoja sekundes. Kalbu apie tą laikrodį, į kurį kartais pažvelgus suprantame, kiek daug visko liko praeityje.
Taip ir dabar. Regiu saulės nutviekstą pievą, o ten žaidžiančią dar mažą kaimyno anūkę. Ji supasi supynėse ir joks rūpestis nemeta šešėlio jai ant besišypsančio veidelio. Ji dainuoja, jos pasaulis toks šviesus, kaip ši diena. Akys šviečia. Belieka likti nuošaly ir stebėti viską.
Atsisuku atgal. Į dabartį, į tą pilką ir niūrią tikrovę.
Naktis. Bet ir dienomis saulė dar nepasirodo. Žiema. Vėjas gainioja po dangų sunkius švininius debesis, tačiau niekas to nepastebi. Dauguma jau miega. Tik tolumoje, pro mažyčius namų langelius skverbiasi blankios švieselės. Upe tikriausiai plaukia ledo lytys, tik niekas negirdi jų keistai bauginančio šiūrenimo. Galbūt tik vieniši medžiai parke. Tokie niekam nereikalingi, visų pamiršti.
Tokie pat, kaip kartais pamirštame ir praeitį. Kaip dažnai, viską kas praėjo laikome visiškai nesvarbiu dalyku. Tokie pat, kaip ir atrodo, yra nesvarbi niekam nebereikalinga supynė.
Tik ar kitą naktį vėl pakilus vėjui, nesinorės grįžti atgal į praeitį? O pavasarį sprogus medžių žiedams – apkabinti medžio…