Tu kasdieną dengi baltu audiniu stalą,

Kai susėda už jo jau užaugę vaikai.

Tarsi staltiesė, mama, plaukai Tau nubalo –

Juk ne viskas gyvenime buvo gerai…

Tavo šypseną, mama, širdy mes nešiojam –

Ją mums primena vasaros pievų gėlė.

Už vaikystę laimingą vien Tau mes dėkojam

Ir už meilę glėby išsūpuotą kasdien.