Į orchidėjų žiedlapius Tau meilės dainą suvyniosiu.

Žvaigždynus perpinsiu aš Tavo ilgesio takus.

Šiauriniam vėjui šaltą skersgatvį kaskart pečiais užstosiu –

Nematomu šešėliu Tau bučiuos rankas sūnus.

Kitiems negirdima daina skambės tavuos maldų mintynuos.

Mes sielom susiliesime į vieną kūną lyg rūkai.

Kodėl dažnai verki, motule, palangėje senoj parimus,

Juk neišblėsta sūnaus meilė – Tu žinai.