Paupys. šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia…
– Meilute, duok! ? paprašė jis.
– Negaliu! – griežtai atšovė ji.
– Na, tik vieną!
– Neduosiu.
– Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną…
– Ne už ką.
– Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji…
-Jau girdėjau…
– Negi nepasigailėsi manęs?
– Neprašyk, negausi.
– Lakštingalos suokia… širdis tiesiog alpsta, kaip norisi…
– Ir tegul alpsta.
– Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė?
– 0 ką aš darysiu atidavusi tau paskutine cigaretę?

Pakelkime taures už nerūkančiuosius.