Prieš kiekvienas Kalėdas išeinu į kalnus
prie kūčių stalo palikdamas vaikus,
kokia riba tarp prabangos ir vargo,
tarp skriaudžiamo ir skriaudžiančio kitus.
Kiekvieną kartą valso šokiui
kviečiu aprūkusias, jau pagyvenusias žvaigždes
į renesansą, ar monotonišką baroką
tarpeklių muzika mane nuves.
Kaip menkavertę aprūdijusią monetą
su prezidentų, ar karalių atvaizdais,
debesyse nutapė vėjas moters siluetą,
keliaujantį kalėdiniais kalnais.
Prieš dvyliktą į gomurio laukymę
atskries taifūnas spirito banga,
o ašara, lyg mergina iš amžinų landynių,
praneš, jog baigės pertrauka ir prasidėjo pamoka,
kur trečdalį gyvenimo kartu su antramečiais
paliekamas kartoti papilkėjusių tiesų,
kodėl vieni kaip stygos, o kiti kuproti,
aš noriu kristi nuo kalėdinių kalnų.