Tai Kalėdų žvaigždė
iš nutolusio skliauto,
atlydėjus per ūkanas tavąjį kelią,
iš vaikystės sapnų,
iš pasaulio sugriauto,
ten, kur vėjai
išdygusį blaško berželį.

Tai Kalėdų žvaigždė,
kai ant baltojo stalo
tiesia staltiesę lino,
senelės išaustą,
paplotėlį prie lūpų
pašventintą kelia
ir rimties valandoj
nesugrįžtančių laukia…

Ant bekraščio žvaigždyno
gelmės pasistojus,
pro neprakirstą mūre
įrėmintą langą –
tai Kalėdų žvaigždė
jau giliai įžiemojus
tau nematomą ištiesė ranką.