Man duoki Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg duoną, kurią duodavai kasdien.
Gyvenimui nubraukus ašarėlę
Už mus visus viena gali kentėt:

Už alkaną, sušalusį benamį,
Už vaiką pasiklydusį lemty,
Už svetimą užėjusį bedalį
Tu motiniškai kančią sau imi.

Tu duodi Kalėdaitį, Motinėle,
Lyg dalį man išmeldus iš dangaus, –
Palaimintąjį Dievo trupinėlį
Dėl vaiko, dėl brangiausio Tau žmogaus.

Maldos pilnoj širdy talpintum žemę –
Pasaulį apkabintum Tu viena…
Ir Kūčių vakarais Tau širdį gelia,
Už tuos vaikus, kurių nėra šalia.