Savo lūpom plaukiu į tave
grimzta tyliai išniekinti metai,
sėdi kuršmarios oriai laive,
sugrąžink mano pažadą tetai,
kad kalėdom surasiu namus
ir uždegsiu vaikystės žvakutę
už paklydusius savo draugus
kelio vingy papuošiu eglutę!
Dar išgersiu piratiško romo
ir sušildysiu sielos ertmes,
man netrūksta nei gero, nei blogo,
kad pradėčiau skaičiuoti žvaigždes
ir bijot savo kūno šešėlio
taip, kaip bijo krantinė bangų,
smėlio seklumos laivą užliejo
aš kaip marių našlaitis brendu
į tą pūgą, kur slystančios rogės
veža mūsų svajonių sapnus
kam žibuoklės, kam bręstančios rožės
jau senai nebesu santūrus
ir galiu be drovumo sušukti
“ką jūs darot, juk taip negražu”
savo veidą prieš vėją atsukti
ir pašaukt savo priešą vardu.