Svajingos mamos akys man primena vaikystę –

Į jas maža žiūrėjau, mačiau jų gelmę tyrą.

Tarsi ramunių takas neleis man jos paklysti –

Ten, kur abi praėjom, mama, žiedai jau byra.

Kasmet pavasarėja ir žydinčios palaukės

Žiedais takus nubarsto, kai Tavo akys laukia.

Kaip greit užaugau, mama, bet pas tave ateisiu

Vaikystę prisiminus – tu viską man atleisi.