Jaunystės baltas žiedas pražydo dukroje:

Lyg nuotaka balta, lyg aušra.

Pavasariu nušvinta jos akių šviesa –

Svajonėm išdabinta, man viena.

Lyg paukštis savo lizdą, sparnais globosiu Ją –

Jaunystės gėlę, gėlę šią.

Ir tėviškos lai rankos Ją apgaubs globa –

Ją – išsvajotą vyro nuotaką.