Mūsų širdys pavirto į vientisą erdvę:

Nebeliko dviejų – mes viena visuma.

Ir iš metų takelių, kur lyg lapai pageltę

Mūs abiejų draugai, lai susirenka čia.

Kviečiam Jus prie altoriaus, mieli artimieji,

Prašom Jus palydėt prie svajonių baltų.

Pasilikt su druska, kur gerumą pasėjęs

Laukia slenkstis pasenęs mylimų mūs tėvų.