Už tai,kad išliktume draugais ne tik dėl mūsų pačių.
Už tai,kad supykę atsiprašytume patys.
Už tai,kad visada sugebėtume suprasti,o nesupratę-paklausti patys.
Už tai,jog kad ir kaip stipriai eitume savais keliais,bet draugų nepaliktume dulkėse,lai jie pasilieka kryžkelėse,takeliuose,nuklydimuose ir atradimuose,bet kur,kur jie pasiliktų mums svarbūs.
Už tai,kad visada norėtume sugryžti į tą pačią vietą,o negalėdami – tai padarytume širdyse…