Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
– Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? -pasiteiravo tarnautojas.
– Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiūrėti, ir ne gėda svetimam parodyti… Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi… – patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia įširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkūnus laidyti.
– Tai ką? Jūs iš manęs šaipytis bandote?! Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi… 0 ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta… Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa…
– Ko jūs taip piktinatės, pone?! – ėmė raminti jį pažinčių agentas. Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti dėl Pikaso iš proto kraustosi…

Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.